Mintys Motinos dieną

Pavasarį, kada visur tiek džiaugsmo ir grožio, kada atbunda gamta, didžiuma pasaulio žmonių lenkiasi gyvybės pradininkei motinai – gegužės pirmą sekmadienį švenčia Motinos dieną. Tą dieną suaugę, jauni ir maži atsiminkite savo motinas – vienintelį į nieką neiškeičiamą brangiausią žmogų pasaulyje.

Kiekvienas žemės vaikas turi savo Motiną. Tik vieni yra laimingi, nes gali išreikšti ir įrodyti šitos didelės šventės prasmę ir reikšmę tai, kuriai ji yra skirta. O kiti mintimis persikelia į mirties karaliją, į amžinybės pasaulį ir taip išreiškia savo motinai meilę ir pagarbą. O čia, žemėje, tik žvakių liepsnelių tyloje jai nusilenkia, jos kapo vėleną papuošia pirmais pavasario žiedais bei skaudžia našlaičio ašara ir klausia: „Kada pasimatysime?“

Kiek daug didžių žmonių nebūtų pasiekę garsybės ir išimybės, jeigu jie nebūtų gavę paramos iš motinos. Motinos įkvėpė meilę gimtajam kraštui, išmokė tarti pirmąjį žodį, pamilo tiesą, mokslą ir šviesą, padarė tave žmogumi, šviesuoliu. Motina – šeimos siela, jos balsas – ramybės muzika. Ji pirmoji pastebi, ko vaikams trūksta. Ant jos pečių laikosi ūkis, dažnai tenka dirbti ir sunkius vyriškus darbus.

Daugelije vietų lietuvė motina neskaitė laikraščių, nesimokė iš jų patriotizmo, tačiau gyveno savo tautos siekimais, mokėjo branginti ir savo kalbą, ir papročius, ir dainas, ir maldas. Dažnai pati būdama bemokslė, paprasta kaimo moteris valstietė stengėsi savo vaiką mokyti, iš paskutiniųjų leisti į mokslus, troško šviesesnės, geresnės ateities. Ne viena motina sodino mažosius šalia ratelio ir pirmoji įdavė jiems elementorių, išmokė skaityti.

Ir mūsų šeimoje, gyvenusioje Valkininkų parapijos Užuperkasio kaime, iš penkių vaikų trys baigė aukštąjį mokslą daugiausia mamos – Marijos Saulenaitės-Buckienės (1902–1983) – dėka. Nors ji pati vos galėjo pasirašyti.

Paprastai tėvus, motinas deramiau įvertiname tik tada, kai jų netenkame. Poetės S. Nėries žodžiais tariant, „kaip tuščias be tavęs, mamyt, pasaulis šis platus“.

Rodos, jeigu mūsų mamos šiandien būtų gyvos, mes, jų vaikai, būtume daug daug geresni. O kad taip dar galėtume susigrąžinti gerą ir jaukų kasdienį buvimą šalia savo motinų, taip visada savo vaikų laukusių ir akis pražiūrėjusių.

Mūsų motina – Marija Buckienė su penkiais savo vaikais 1982 m. Pirmas iš dešinės – straipsnio autorius.