Iš Valkininkų ir Valkininkų bažnyčios istorijos

Didžiulės Rūdninkų girios pakraštyje, tarp ošiančių pušynų, iš visų pusių apsuptas Merkio, Šalčios ir Gelužos upių, stovi senas lietuviškas Valkininkų miestelis, kadaise turėjęs savo herbą. Valkininkai nuo Vilniaus yra maždaug už 50 km.

Nors istorijos šaltiniai vardo ir nemini, tačiau neabejotina, kad ši vietovė galėjo būti gyvenama jau XIII-XIV a. Tikrai istoriškai žinoma, kad 1418 ir 1428 m. Vytautas Valkininkų dvarą su kitomis žemėmis padovanojo žmonai Julijonai. Minėtų metų aktuose Valkininkai vadinami miesteliu.

Senovėje per Valkininkus ėjęs didelis vieškelis, siejęs Vilnių su Krokuva. Šiuo vieškeliu karalius Žygimantas Augustas 1551 m., lydėdamas į Vilnių savo žmonos Barboros Radvilaitės palaikus, Valkininkuose buvo sustojęs, čia buvo sutiktas ir sveikinamas Lietuvos didikų bei senatorių. Ten mirusios karalienės brolį Mikalojų Rudajį karalius paskyrė Trakų ir jos pusbrolį Mikalojų Juodąjį – Vilniaus vaivadomis.

Valkininkų plėtimasis siejamas ir su šaunamųjų ginklų kalykla, kuri buvo įkurta 1551 m., o sunaikinta per 1655 m. karą. Kalykla stovėjo prie Spenglos upės, kur dabar yra Pučkornės kaimas (5 km nuo miestelio). Ginklai buvo gaminami iš vietinės balų rūdos ir iš importuoto metalo. Kalykloje dirbo nemažai amatininkų, kurių dalis gyveno Valkininkuose.

1700 m. prie Valkininkų buvo sudaryta Valkininkų konfederacija – Lietuvos feodalų ginkluota politinė sąjunga. Jos tikslas – kovoti su Sapiegų įsigalėjimu Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštystėje. Lemiamas konfederatų ir Sapiegų karinių pajėgų mūšis (konfederatams vadovavo Grigalius Antanas Oginskis, Sapiegų kariuomenei – didžiojo etmono sūnus Mykolas) įvyko 1700 m. lapkričio 18 d. prie Lieponių (12 km nuo Valkininkų). Visą dieną trukusios kautynės baigėsi Sapiegų pralaimėjimu. Mykolas Sapiega pateko į nelaisvę, ir Valkininkuose konfederacijos minia jį užkapojo kardais.

1706 m. prie Valkininkų kovėsi rusų ir švedų kariuomenės.

Žygiuodamas iš Kauno per Vilnių į Maskvą 1812 m. Valkininkuose buvo sustojęs Napoleonas. Jis apsilankė žydų sinagogoje ir čia paliko atminimui savo pabalnį su karališkaisiais inicialais. Šią dovaną žydai labai saugojo ir gerbė.

1863 m. Valkininkus buvo užėmę sukilėliai, prie miestelio įvyko jų susirėmimas su caro kariuomene. Tai tik svarbesni istoriniai įvykiai, palietę Valkininkus.

Kada Valkininkuose atsirado pirmoji bažnyčia, nelengva nustatyti. Paprastai religinėje literatūroje rašoma, jog ją pastatė ir parapiją įkūrė karalienė Bona. Tai galėjo būti XVI a. viduryje. Turtu bažnyčią aprūpino karalius Steponas Batoras 1581 m., paskirdamas jai žemes Merkio ir Spenglos upių santakoje. Bet yra ir kita nuomonė, kad pirmoji medinė bažnyčia čia buvo pastatyta XVI a. pradžioje. Bažnyčia kelis kartus degė, buvo atstatoma, didinama, remontuojama.

XVII a. pradžioje Valkininkuose įsikūrė pranciškonų (kai kurie šaltiniai sako – dominikonų) vienuolynas ir bažnyčia. 1832 m. rusai vienuolyną uždarė, įsteigė ten kareivines, o katalikų bažnyčią pavertė stačiatikių cerkve. Lenkų okupacijos metais ten irgi buvo kareivinės, o vokiečių okupacijos laikais (1941-1944 m.) – karo belaisvių stovykla. Šiuo metu šio pastato nėra.

Dabartinė graži, dviejų bokštų, romaninio stiliaus mūrinė Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia stovi miestelio centre. Naujos bažnyčios statybos iniciatyvos ėmėsi Valkininkų seniūnas P. Rupeika 1823 m. Ji buvo užbaigta klebono kun. Kotavičiaus 1837 m. Ją pašventino vyskupas Žilinskis 1854 m. Anksčiau turėjusi tik vieną bokštą, bažnyčia 1895-1898 m. parapijiečių pastangomis buvo padidinta ir galutinai pertvarkyta.

Valkininkų katalikų parapija išliko lietuviška veiklių klebonų – kovotojų už lietuvybę – dėka. Caro laikais – 1884-1892 m. Valkininkų klebonas buvo kun. Silvestras Gimžauskas. Jis buvo dar ir rašytojas. Platino caro valdžios draudžiamą lietuvišką spaudą. Kun. S. Gimžauskas labai skyrėsi nuo kitų kunigų ir savo elgesiu, gyvenimo būdu, ir požiūriu į lietuvybės reikalus. Visas nelotyniškas pamaldas atlikdavo lietuvių kalba. Nuo senų laikų Valkininkų bažnyčios didžiajame altoriuje buvo toks lietuviškas įrašas: „Asz esmi duona gyva“.

Perkeltas į Valkininkus kun. S. Gimžauskas rado tikrai liūdną parapijos vaizdą. Tai jis išreiškė savo anuo metu rašytame eilėraštyje:

Kad aš nepažinęs tokių katalikų
Kokie yr' pas'leidę žmonės Valkinykų:
Nepažįsta Dievo, be jokios šviesybės,
Pas vilkus ir meškas daugiau yr' teisybės.

Kun. S. Gimžauskas paskelbė kovą su žmonių tamsumu, prietarais, pirmiausia su „šaptunais“ (šundaktariais). Paskui pradėjo kovoti su girtavimu. Jis rašė:

Ar gimsta, ar miršta, ar jų mergos teka –
Visi tą degtinę kaip pragarai laka.

6 km į pietus nuo Valkininkų, prie Versekos upės (kairysis Merkio intakas) esančiuose Krūminių kaimo laukuose, yra gražus ir aukštas piliakalnis. Jį mėgdavo lankyti kun. S. Gimžauskas, ieškodamas įkvėpimo savo kūrybai ir kovai dėl lietuvių kalbos teisių Vilniaus krašte. Meilę Lietuvai kun. S. Gimžauskas gražiai išreiškė eilėraštyje „Pro Lydos mūrus pravažiuojant“, kuriame yra tokie žodžiai:

Nėr tėvynės be liežuvio –
Kiekvienas tai gali suprasti:
Atimk kalbą iš lietuvio
Tai Lietuvos jau ir nesti.

Nuo 1910 m. Valkininkų klebonas buvo kun. Vladas Mironas, kartu būdamas ir Merkinės dekanu. Jis toliau stiprino lietuvybę, rėmė lietuvių kunigų pastangas išlaikyti lietuvių kalbą per pamaldas, kovojo už blaivybe. 1938–1939 m. tas pats kun. V. Mironas vadovavo Lietuvos Respublikos Ministrų kabinetui, o 1953 m. žuvo tremtyje, Vladimire.

Lenkų okupacijos metais Valkininkų apylinkėse lietuviai energingai kovojo dėl savo kultūrinių, religinių, ekonominių teisių. Kol buvo įmanoma, visur veikė lietuvių mokyklos, skaityklos, organizacijos, buvo rengiami vakarėliai, koncertai, paskaitos.

1918 m. Valkininkų klebonu paskirtas kun. Jonas Karvelis, kuris mokė parapijiečius geriau ūkininkauti, bitininkystės, skaitė paskaitas žemės ūkio klausimais, skatino jaunimą mokytis. Todėl nepatiko lenkų administracijai. 1927 m. spalio 4 d. jis buvo suimtas, laikytas Lukiškių kalėjime ir ištremtas į nepriklausomą Lietuvą.

Valkininkų bažnyčios šventoriuje palaidotas neilgai čia klebonavęs ir 1934 m. miręs veiklus lietuvis kun. Klemensas Maliukevičius. Trakų parapija reikalavo, kad jų ilgametis mylimas klebonas būtų palaidotas Trakuose. Šį ginčą laimėjo valkininkiečiai. Nors velionis nepaliko turto, namų, dvarų, bet paliko visiems gerą vardą.

Antrojo pasaulinio karo metais Valkininkų klebonas buvo kun. Juozas Bardišauskas. 1944 m. birželio mėn. viduryje vokiečiai jam leido palaidoti nelaimingųjų Pirčiupių kaimo aukas, tačiau atliekant apeigas tyliai, be giesmių ir kalbų, tik mažam žmonių būreliui dalyvaujant. Senieji ir Naujieji Pirčiupiai nuo Valkininkų yra už 8-9 km.

Lenkų okupacijos metais kun. Pranciškus Bieliauskas buvo įvairių Vilniaus krašto lietuvių organizacijų veikėjas. Jis rinko šio krašto lietuvių tautosaką, užrašinėjo dainas su melodijomis, pasakas, mįsles. Daugiausia jų buvo surinkęs Adutiškio, Kabelių, Varėnos, Daugėliškio ir Valkininkų apylinkėse. Iki 1940 m. Vilniaus katedroje buvo laikomas dėl jo gražaus balso – boso. 1940-1944 m. jis buvo Aušros Vartų bažnyčios klebonas. Pirmaisiais pokario metais kun. P. Bieliauskas klebonavo Valkininkuose. Mirė 1957 m. Vilniuje, palaidotas Valkininkų bažnyčios šventoriuje.

Iš kitų pokario metų klebonų Valkininkų parapijiečiai gerai prisimena uolius, bebaimius lietuvius – kun. Stanislovą Kakarieką ir kun. Algimantą Keiną. Tai tvirtos valios kunigai, kurie kovojo už katalikų bažnyčios tradicijų puoselėjimą, už lietuvybę ir blaivybę.