2. Pradinis ir vidurinis mokslas

     Mokiausi lenkiškoje Valkininkų pradinėje mokykloje, kuri tapo lietuviška tik 1939 m., t.y. Lenkijos valstybei jau žlugus. Visi mokytojai buvo lenkai. Lenkas kunigas mus išmokė lenkiškai melstis, kalbėti poterius, atlikti išpažintį. Geriausius pažymius gaudavau iš lenkų kalbos, ypač už rašinius. Matyt, kad anų laikų potraukis rašyti liko ir šiandien. Prisimenu, kai 1935 m. gegužės 12 d. Lenkijos maršalui Juzefui Pilsudskiui mirus, mes mokykloje dainavome liūdną, gedulingą dainą „To nieprawda, že ciebie juž nie ma“ (Tai netiesa, kad tavęs jau nėra). Po kelių mėnesių mes jau traukėme karinį maršą, šlovinantį naują Lenkijos maršalą – Edvardą Ridzą-Smiglą.

     Sugrąžinus Vilniaus kraštą Lietuvai, 1939-1940 m. Valkininkų jau lietuviškos pradinės mokyklos mokytoju ir direktoriumi buvo Vilniaus krašto lietuvių pedagogas Petras Vaitulionis (1906-1982), gimęs Seinų krašte ir mokytojavęs Suvalkų, Vilniaus, Ašmenos, Valkininkų ir Varenavo apylinkių pradinėse mokyklose. Lenkų valdžiai jas uždarius, dirbo lietuvių skaityklų vedėju. Tarybiniais metais jis darbavosi Vilniuje, Švietimo ministerijoje. Toje pat Valkininkų pradinėje mokykloje mokytojavo ir P. Vaitulionio žmona Marytė Babravičiūtė-Vaitulionienė, kilusi iš netoli Valkininkų esančio Dargužių kaimo. Mūsų klasėje mokėsi jos sesuo – Verutė Babravičiūtė, kurią mes vadindavome „švagierka“ (svaine). Mums – Lietuvai sugrąžinto Vilniaus krašto moksleiviams – buvo įdomu ir malonu gauti sveikinimus bei dovanėles iš kitų Lietuvos mokyklų.

     Visa Vilnija nepasižymi dirvos derlingumu, čia daug smėlėtos žemės, todėl pavasarį ne visi valstiečiai turėdavo bulvių ir miltų duonai. Prisimenu, kai tėvas degtukus skeldavo į dvi ar keturias dalis (priklausomai nuo degtuko tvirtumo). Vietoje žibalinės lempos dažnai būdavo naudojamos balanos. Šio krašto ekonominį nuosmukį neišvengiamai lydėjo ir kultūrinis atsilikimas.

   Čikagiečio Broniaus Kviklio garsiosios knygos „Mūsų Lietuva“ (1989 m. išleistos ir Lietuvoje) I tome rašoma, kad 1940 m. Valkininkų valsčiuje buvo 3300 nemokančių nei rašyti, nei skaityti. Todėl buvo sveikintinas Valkininkų progimnazijos įsteigimas 1940 m. Pokario metais ji tapo gimnazija. Iki 1940 m. tik labai retas šio krašto jaunuolis, baigęs pradinę mokyklą, galėjo toliau mokytis už 50 km esančiame Vilniuje – Vytauto Didžiojo gimnazijoje.

    1940 m. kelis mėnesius Vytauto Didžiojo gimnazijoje teko mokytis ir man. Ji buvo dabartinėje A. Jakšto g. 9. Tuo metu gimnazijai vadovavo žinomas pedagogas ir kultūros veikėjas Bronius Untulis, studijavęs istoriją, ekonomiką ir filologiją. Lietuvių kalbą dėstė dabar žinomas literatūros tyrinėtojas, teatrologas ir vertėjas Antanas Vengris, kurio pavardė yra kalintų ir deportuotų rašytojų sąraše. Muzikos mokytojas buvo Vilniaus krašto lietuvių veikėjas, kompozitorius Julius Sinius, ištremtas iš Lietuvos pokario metais. Jo dainos gal ir nepastūmėjo mūsų profesinės muzikos į priekį, bet turėjo neįkainojamą vertę ginant ir stiprinant lietuvybę okupuotame Vilniaus krašte, kaip ir jų autoriaus pedagoginė, visuomeninė, vargonininko ir chorvedžio veikla. Jo giesmė „Blaškaisi, sūnau...“ giedama beveik visose Lietuvos bažnyčiose ir šie du giesmės žodžiai yra iškalti šio didžiojo vilniečio antkapyje Antakalnio pušyne.

   Mano kartos Vilniaus krašto žmonėms teko gyventi ir mokytis labai sudėtingu laikotarpiu, kupinu įvairiausių, labai prieštaringų politinių, ekonominių ir kultūrinių įvykių, keičiantis valdžioms ir politinėms situacijoms dažniau nei kitose Lietuvos vietose. Jie gyveno dramatiškų istorijos įvykių vingiuose, buvo didelių tragedijų liudininkai arba aukos.

    1941 m. birželio mėnesio deportacijos neaplenkė ir Valkininkų progimnazijos. Iš Lietuvos buvo ištremtas progimnazijos direktorius Leonas Skunskis su šeima. Moksleiviai daugiau jau niekad nematė mažų direktoriaus dukrelių. Dabar, patikrinus išvežtųjų sąrašus, mes sužinojome, kad direktoriui tada buvo 39 metai, jo žmonai Barborai – 28 metai, o dukrelėms – Margaritai ir Julijai – 4 ir 2 metukai. Direktorius L. Skunskis su šeima buvo suimti birželio 14 d. Valkininkų miestelyje. Jis buvo nevietinis gyventojas, mokyklai vadovavo tik vienerius metus, todėl buvę progimnazijos moksleiviai ilgai nieko nežinojo apie L. Skunskio ir jo šeimos likimą. Tik dabar, 1992 m. išėjus knygai „Lietuvos gyventojų genocidas, I tomas, 1939-1941“, sužinojome, kad Valkininkų progimnazijos direktorius L. Skunskis nepriklausomoje Lietuvoje dirbo policininku. 1942 m. jis žuvo viename iš Archangelsko srities lagerių. Direktoriaus žmona ir dvi dukros buvo ištremtos į Altajaus krašto Rodino rajoną. 1947 m. visos grįžo į Lietuvą.

   Jau antrą karo dieną, užėjus vokiečiams, prasidėjo komunistų žudymai. Kaimo ganykloje, kur Šalčia įteka į Merkį, keli vyrai atvežė ir nušovė moterį komunistę. Jos lavoną man, piemenaičiui, teko saugoti nuo ganomų kiaulių. Moksleivio galvutė nesuprato, kodėl vieni lietuviai žudo kitus.

     Vokiečių okupacijos metais vienas vietos lenkas nušovė vokiečių kareivį. Čia pat buvo areštuoti ir sušaudyti keli visai nekalti lenkų tautybės jaunuoliai. Šioje akcijoje, kai kuriems moksleiviams matant, su šautuvu rankose dalyvavo progimnazijos muzikos mokytojas, kuriam vadovaujant mūsų choras dainavo patriotines ir liaudies dainas. Tai buvo nevietinis gyventojas, dirbęs pas mus neilgai, todėl šiandien mes nežinome, kur jis dingo, neprisimename ir jo pavardės.

    Valkininkuose gyveno nemažai žydų, buvo žydų pradinė mokykla, sinagoga. Kai kurie žydų vaikai mokėsi ir progimnazijoje. Reikia įsivaizduoti mūsų savijautą, kai didelėje žydų minioje mes pamatėme ir mūsų klasės draugus, paženklintus šešiakampėmis geltonos spalvos žvaigždėmis. Visi jie buvo nuvaryti į Eišiškes ir sušaudyti. Toje akcijoje, deja, dalyvavo ir kai kurie mums pažįstami kaimyninių kaimų jaunuoliai. Nežinau, ką apie tai tuomet galvojo mokytojai, bet mums jie nieko nesakydavo. Matyt, bijojo. Tik jaunasis kunigas, dėstęs mums tikybą ir lotynų kalbą, garsiai pasakė: „Tai didelė nuodėmė ir gėda lietuvių tautai“.

    1944 m. birželio 3 dieną, pažvelgę į šiaurės rytus, Vilniaus link, mes pamatėme didelius dūmų debesis. Tai hitlerininkai degino už 9 kilometrų nuo Valkininkų esantį kaimą – Pirčiupius. Tą dieną gyvus sudegino 119 šio kaimo žmonių, tarp jų – 69 vaikus. Daugelis neteko giminių ir pažįstamų. Ir vaikai suprato, kad įvyko didelė nelaimė, didelis nusikaltimas. Tą dieną mūsų mama pasakė: „Taigi aš turėjau tekėti į Pirčiupius...“. Pasisekė jai išvengti ir prievartinių darbų Vokietijoje. Vokiečiai gaudė jaunus vyrus ir moteris, bet mamą, po rūbais pasikišusią nedidelę pagalvėlę, paleido patikėję, kad ji laukiasi kūdikio. 

      Tiems moksleiviams, kurie vokiečių okupacijos ir pirmaisiais pokario metais mokėsi Vilniuje, teko ir badauti, ir arklieną valgyti, gyventi bei mokytis neapkūrenamose patalpose ir dažnai sirgti, ypač niežais. Man pačiam teko vaikščioti iš Vilniaus į karo sudegintus namus atsinešti džiovintos duonos. Vieną dieną 50 km pėsčiomis į vieną pusę, kitą dieną – tiek pat į kitą pusę. 

    Nepaisydamas karo ir pokario metų sunkumų, jaunimas siekė mokslo, rengėsi gyvenimui, tikėjo šviesesne ateitimi.

    Vokiečių okupacijos metais teko mokytis Vilniaus aukštesniojoje technikos mokykloje (vėliau Vilniaus politechnikumas). Mokyklai vadovavo inžinierius Jonas Lapšys, vėliau tapęs Vilniaus dailės instituto docentu ir žuvęs pokario metais. Matematiką dėstė žinomas astronomas ir mokslo istorikas, vokiečių iš universiteto atleistas profesorius Paulius Slavėnas – būsimasis akademikas. Alė Nakaitė, kuri tuometinėje spaudoje spausdino savo eilėraščius, dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą. Vėliau ji tapo žinoma lietuvių išeivijos Jungtinėse Amerikos Valstijose rašytoja (slap. Alė Rūta).

      Karo ir pirmaisiais pokario metais Vilniaus krašte veikė partizanai: žalieji (lietuvių), raudonieji (tarybiniai) ir baltieji (lenkų). Kai kas juos vadindavo miškiniais ir dar kitaip. Kai kuriose miškingose kaimo vietovėse dieną būdavo viena valdžia, naktį – kita; tuo pat metu veikdavo partizanai „kelių spalvų“, kurias supainioti vietos gyventojams buvo pavojinga.

    1948 m. rugpjūčio mėn. vėlų vakarą, kai iki mokslo metų pradžios buvo likusi tik viena savaitė, šūvis pro namelio pamiškėje langą nutraukė Valkininkų gimnazijos direktorės Antaninos Keršienės gyvybę. A. Keršienė buvo gimusi 1907 m. Vilniuje, mokytojų šeimoje, mokėsi Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje, baigė Krokuvos Jogailaičių universitetą. Lenkų ir vokiečių okupacijos metais, pirmaisiais tarybiniais ir pokario metais ši moteris mokytojavo įvairiose Valkininkų valsčiaus pradinėse mokyklose. Jos mirtis buvo labai netikėta ir skaudi vietos gyventojams, didelė netektis Dzūkijos vaikams, kuriuos ši pedagogė taip mylėjo.

    Taigi, 1941 m. Valkininkų progimnazija neteko vieno vadovo, o 1948 m. jau gimnazija – kito. Tokia buvo vienos Vilniaus krašto mokyklos tragedija, dramatiški įvykiai per nepilną dešimtmetį. Tokiomis sąlygoms augo, brendo, mokėsi ir „gyvenimo universitetus ėjo“ to laiko jaunuomenė.

    Karo ir pokario metais mūsų žemėje tiek daug neteisybės ir skausmo patirta, upeliai kraujo pralieta, daugybė kapų supilta ir kryžių pastatyta. Kiek žmonių žuvo nekaltai, nežinodami, kodėl ir už ką.

  Šiandien, eidami tautinio atgimimo ir nepriklausomybės keliu, neužmirškime praeities, Lietuvos istorijos pamokų.