Mūsų tėvas mokėsi tik pradinėje mokykloje, bet buvo apsišvietęs, skaitė laikraščius, rašė kaligrafiškai. Todėl kaimynai kreipdavosi į jį, prašydami parašyti įvairius pareiškimus, prašymus ir skundus. Įskaitant visą Pirmąjį pasaulinį karą, jis caro armijoje išbuvo 8 metus. Tarnavo piečiausioje Rusijos imperijos vietovėje – Kuškoje (Turkmėnija). Caro armijoje tapęs felčeriu, per visą karą nė vieno karto neiššovė.
Tėvas turėjo 17 hektarų žemės, kuri, priskirta prie III rūšies, sudarė 3,7 ha. Aš visada sakiau ir rašiau, kad turime 3,7 ha, nes 17 ha jau buvo netoli „buožių“. Kaimo pievos ir laukai buvo padalyti rėžiais, kurių mūsų šeima turėjo apie 15. Tolimiausi rėžiai buvo už 5-7 km. Dalis žemės buvo apaugusi mišku. Lenkų valdžia jau matavo žemę ir rengėsi kaimą išskirstyti į vienkiemius, sklypus, bet nespėjo – prasidėjo karas. Nespėjo to padaryti ir „Smetonos valdžia“. O vėliau, kolektyvizacijos laikais, toks neišdalytas į sklypus kaimas buvo labai patogus.
Kadangi tėvas buvo ne tik kaimo ūkininkas, bet ir kaimo siuvėjas, gyvenome neblogai. Bet kai ketvirtą karo dieną sudegė visas kaimas, vertėmės gana sunkiai. Du jaunesni už mane broliai išėjo pas ūkininkus piemenauti, o man buvo leista mokytis.
Vilniaus krašte lenkinimo politika pasireiškė ne tik uždarant lietuviškas ir steigiant lenkiškas mokyklas, bet ir slopinant kultūros židinius. Prisimenu, kai tėvo gaunamame laikraštyje „Vilniaus rytojus“ dėl cenzūros būdavo mažesnės ir didesnės baltosios dėmės. Buvo tvirtinama, kad tautybę galima pasirinkti, pakeisti (aišku – iš lietuvių į lenkų, o ne atvirkščiai). Kai kuriais atvejais vaikų pavardės priklausydavo nuo kunigo ir krikšto tėvų (kūmų) tautybės. Taip ir mūsų šeimoje keturi broliai gavo skirtingas pavardes: Buckus, Butkevičius, Buckus-Butkevičius ir Butkevičius-Buckus. Sesuo Genė turėjo Butkevičiūtės pavardę. Tėvui Florijonui Buckui prieš pat karą lenkai pakeitė pavardę į Bucko, o 1939 m. Smetonos valdžia – į Butkaus. Tada Kazlauskai tapo Ožiūnais, Jankauskai – Jankūnais, Černiauskai – Černiais ir t.t. Kad retas tėvo vardas – Florijonas – neišnyktų, „neišsikasavotų“, juo pavadino du sūnus, duodami kiekvienam dar po antrą skirtingą vardą. Taip atsirado Florijonas Juozas ir Florijonas Feliksas. Mano broliui Leonui ir man šį vardą davė suteikiant Sutvirtinimo sakramentą. Nors mūsų šeimoje šventasis Florijonas – ugniagesių patronas – buvo labai pagerbtas, namai degė kelis kartus.
Valkininkų apylinkių dzūkų šeimose augo nemažai vaikų, kuriuos tėvai, nors ir vargo karo ir pokario metais, stengėsi mokyti. Ypač tuo rūpinosi motinos – paprastos kaimo moterys, valstietės. Ir mūsų šeimoje iš penkių vaikų trys baigė aukštąjį mokslą daugiausia mamos – Marijos Saulėnaitės – dėka. Nors ji pati vos galėjo pasirašyti, Maskvą vadino „Maksva“, lenkus – „paliokais“, vokiečius – „niemčiais“, visus kareivius –„maskoliais“, visas upes – „merkiais“, o pamačiusi Baltijos jūrą pasakė: „Koks didelis Merkys“. Iš kitų mamos posakių prisimenu keiksmažodį – „kad tavi kvaraba“. Beje, šioje Dzūkijos dalyje vietoje „mama“ buvo sakoma „moma“, o vietoje „tėtis“ – „tota“.
Mūsų mama buvo kilusi iš šalia Valkininkų esančio Čižiūnų kaimo, kur jos šeima turėjo Mikalikų pravardę. Įdomu, kad vieną šio kaimo gyventoją visi vadino Jono Franka, o iš tikrųjų jis buvo Aleksas Verseckas. Šioje Dzūkijos dalyje įvairios, kai kada labai keistos ir nesuprantamos, pravardės buvo labai paplitusios. Taip šiame kaime atskiros Saulėnų šeimos turėjo pravardes: Mikalikai, Blatkos, Fockės, Jurčikės arba Bolševikai. Bolševiku vadindavo tą Saulėną, kuris po Pirmojo pasaulinio karo sugrįžo iš Rusijos. Kazlauskų šeimas vadindavo Buržuliais ir Mulais, Markevičių – Androm ir Čižikom, Andrulionių – Valiais, Baliukevičių – Prūsais, Černiausių – Kriseliais, Galvanauskų – Raibiais, Sinkevičių – Baronais, Žydelių – Karaliais ir t.t.
